Džinas – tai gėrimas, gaminamas iš grūdų pagrindo spirito, papildyto kadagio uogomis ir yra gardinamas žolelėmis, prieskoniais bei įvairiais kitais botaniniais produktais, kurie jam suteikia savitą skonį. Pats pavadinimas „džinas“ yra kilęs iš prancūzų „genièvre“ arba olandų „jenever“, kurie abu reiškia „kadagį“. Nuo pat senovės iki šių dienų džinas išsivystė iš vaistinio preparato į vieną populiariausių gėrimų visame pasaulyje. O jo gyvenimo kelias buvo išties įdomus!
Viduramžiais gimęs „gydomasis“ gėrimas
Džino ištakas galima atsekti iki 200 m. po Kr. Kaip ir daugybė kitų alkoholinių gėrimų, jis iš pradžių buvo gaminamas kaip vaistas tokiems negalavimams kaip podagra ir dispepsija gydyti. Vartojant jį pakankamai dideliais kiekiais, greičiausiai pavykdavo bent trumpam apmalšinti simptomus.
Iki 1600-ųjų olandai jau buvo labai rimtai išvystę džino gamybą. Vien Amsterdame gyvavo šimtai jo varyklų. Nors dažnai manoma, kad Didžioji Britanija yra džino, kaip gėrimo pradininkė, tačiau žinoma, kad tai olandų ir prancūzų vienuolių „išradimas“.
„Olandų drąsa“ gurkšnyje džino
Džinas išpopuliarėjo per trisdešimties metų karą (1618–1648). Kartu su olandais kovoję anglų kariai pastebėjo, kad kolegos mūšyje buvo itin drąsūs. Ši drąsa susieta su gėrimo, kurį jie gurkšnojo iš mažų butelių, prisegtų prie diržų, poveikiu. Anglų kariai, grįžę namo iš karo, paskleidė žinias apie džiną, kurį jie vadino „olandų drąsa“. Taip olandai pradėjo jį importuoti į visą pasaulį, pasitelkdami gausią prekybinių laivų flotilę.
Pamišimas dėl džino
Labai greitai džinas persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje greitai išpopuliarėjo Anglijoje. Tai lėmė palankių įstatymų gausa, skatinančių aktyviai distiliuoti angliškus gėrimus. Būtent tuomet kiekvienas galėjo užsiimti džino gamyba ir tai daryti naudojant pigias kadagio atmainas. Kai kurie ekspertai apskaičiavo, kad iki 1720 m. net ketvirtadalis Londono namų ūkių gamindavo savo džiną. Šis miesto istorijos laikotarpis dar vadinamas „džino pamišimu“. Aplink Londoną atsirado daugiau nei 7000 spiritinių gėrimų parduotuvių, o džinas tapo žinomas kaip paprastų žmonių opijus. Šis laikotarpis sukėlė didelę alkoholizmo krizę ir iki šių dienų galima išgirsti neigiamą atsiliepimą „Džino malūnas“ arba „Džino išmirkytas“. Tuo metu parlamentas per 22 metus turėjo priimti ne mažiau kaip penkis teisės aktus, bandydamas bent šiek tiek sutramdyti džino vartojimą.
„Gin & Tonic“ kokteilio kilmė
Džinas buvo populiarus tarp britų kareivių ir kolonistų, gyvenančių žemėse, kuriose plisdavo maliarijos infekcijos. Tuo metu chininas veikė kaip uodų atgrasymo priemonė, tačiau jo skonis buvo išskirtinai kartus ir nemalonus. Neseniai išradus gazuotą vandenį, chininas buvo naudojamas kaip aromatinė medžiaga tonizuojančiam vandeniui sukurti, o prie jo puikiai derėjo ir… džinas. Taigi, džinas ir tonikas buvo naudojamas kaip priešmaliarinis vaistas ir tapo išskirtiniu britų kolonistų gėrimu. Galiausiai toks medicininis eliksyras išsivystė į kokteilį „Gin & Tonic“, kurį puikiai pažįstame iki šių dienų.
Kylanti kokybės kartelė
Išradus distiliavimo kolonėlę, labai pasikeitė džino kokybė ir atsirado naujo tipo džinas, žinomas kaip „London Dry“. Tolygesnis distiliuoto spirito skonis nebenustelbė botaninių priedų aromato. Taip daugelis įmonių pradėjo eksperimentuoti ir kurti džinus, panaudodamos vis daugiau įvairių kvapiųjų medžiagų.
Šiandien džinas yra vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių stipriųjų gėrimų pasaulyje. Jis nuolat papildomas vis naujais ir išradingais skoniais ir yra siejamas su aukščiausios klasės kokteiliais bei kokteilių vakarėliais.