Prekinis ženklas „Calvados Comte Louis de Lauriston“ vienija kalvadoso gamintojų su „Domfrontais“ žyma produkciją. „Domfrontais“ yra kalvadoso stilius, būdingas Domfronto miestui ir jo apylinkėms, įsikūrusioms šiaurės vakarų Prancūzijoje. Iš kitų kalvadosų šis išsiskiria dideliu kriaušių kiekiu, nes mišinyje turi būti ne mažiau kaip 30 procentų šių vaisių sidro.
Istorija, verta filmo scenarijaus
Iš tikrųjų „Calvados Comte Louis de Lauriston“ sukurtas, siekiant nutraukti neteisėtą Kalvadoso distiliavimą Domfronto regione. Jame vyravo nedideli šeimyniniai ūkiai, atskirti nepermatomomis gyvatvorėmis, ir tankūs miškai, persipynę su kalvotomis ganyklomis. Išties ideali vieta slaptai veiklai!
Dažnai audringomis žiemos naktimis kalvadosas čia būdavo skubiai distiliuojamas. Juk tokiomis sąlygomis mažesnė tikimybė sulaukti pareigūnų patikrų. Viskas taip ir vykdavo iki garsiosios 1962 m. istorijos, kuomet grupelė uolių pareigūnų pričiupo distiliuotojus nusikaltimo vietoje. Per valandą į vietą atvyko dešimtys šalia gyvenančių ūkininkų, paslaptingai įspėtų apie tai, kad vienas iš jų kolegų turi bėdų. Pareigūnai buvo užspeisti į kampą. Bijodami, kad padėtis gali pablogėti, kai kurie susirinkusieji kreipėsi pagalbos į tuometinį ūkininkų federacijos generalinį sekretorių grafą Louisą de Lauristoną ir prašė surasti išeitį iš aklavietės. Po ilgų ir varginančių derybų buvo sutarta, kad distiliuotojams skirta bauda panaikinama su sąlyga, kad kalvadosas nuo šiol bus gaminamas laikantis įstatymų. Grafas Louis de Lauriston įsipareigojo užtikrinti sklandų šio projekto įgyvendinimą.
Tad nuo 1962 m. kalvadosas yra distiliuojamas ūkininkų namuose, naudojant tradicinius vietinius metodus, tuomet pristatomas į Domfronto rūsius ir parduodamas su prekinio ženklo „Count Louis de LAURISTON“ etikete. Jo kokybė yra plačiai pripažinta visame pasaulyje, o tai įrodo gausi 200 medalių ir sertifikatų kolekcija.
Unikalus kriaušių ir obuolių derinys
„Calvados Comte Louis de Lauriston“ originalumo esmė grindžiama didele kriaušių dalimi gėrime. Ji suteikia būdingą šviežių vaisių skonį. Žinoma, unikalumo priduoda ir vietovei būdingas dirvožemis, sudarytas iš skaldos ir granito, bei vietinės gamybos taisyklės ir tradicijos.
Kiekvieną rudenį obuoliai ir kriaušės surenkami, susmulkinami mechanine trintuve, minkštimas sudedamas į džiuto maišus ir talpinamas į presą. Gautos obuolių ir kriaušių sultys supilamos į medines statines, kuriose šaltais žiemos mėnesiais lėtai fermentuojasi. Sultyse esantis cukrus virsta alkoholiu, o sidras pradeda putoti.
Po kelių mėnesių sidro sudėtyje nebelieka cukraus ir jis yra perkeliamas distiliuoti. Galiausiai jis supilstomas į ąžuolines statines ir brandinamas 1962 m. įkurtuose rūsiuose. Siekiant išsaugoti vaisių skonį, naudojamos tik senos ar perdirbtos statinės. Kalvadosas bręsta lėtai, palaipsniui įgydamas natūralų gintaro atspalvį, subtilų kvapą ir skonį. Šviežių vaisių aromatą papildo konservuotų vaisių ir prieskonių užuominos.
